Juoda spalva

Juoda – daugiausiai neigiamų jausmų keliantis atspalvis gamtoje. Gal būtent dėl to turime tiek daug neigiamų asociacijų, susijusių su juoda spalva: juodas pavydas, juodasis sąrašas, juodoji našlė, juodoji magija, juodoji skylė, juodas humoras, juodoji rinka, juoda avis, juoda diena, juoda katė perbėgusi per kelią.

Juodos spalvos baimė žmoniją persekiojo nuo tų laikų, kai mūsų protėviai dar nemokėjo patys įkurti ugnies. Tamsoje labai ryškiai jaučiame savo rūšies netobulumą: mūsų uoslė ir klausa nėra pakankamai išvystyti, kad puikiai orientuotumėmės tamsos pasaulyje.

Žmonijos antipatija juodai spalvai taip pat aptinkama įvairių kultūrų ir epochų mituose ir legendose. Iš Chaoso gimusi deivė Niktė, nakties personifikacija graikų mitologijoje. Miegas, Mirtis, Nesantaika, Pražūtis, Senatvė — keletas iš nakties deivės gimusių dievų. Skandinavų mitologijoje, nakties deivė Notė, apsirengusi juodais drabužiais ir jojanti juodu žirgu, rankose laiko tamsos šydą, kuriuo užklodama žemę ji atneša juodą naktį.

Gąsdinanti, juoda tamsa ilgainiui suformavo simbolinį ryšį su mirtimi. Jama, mirties valdovas hinduizmo mitologijoje, ir jo kolega Anubis, pomirtinio pasaulio dievas egiptiečių mitologijoje, yra vaizduojami juodos spalvos. Dar viena hinduizmo kūrimo ir naikinimo deivė Kali, vaizduojama itin dramatiškai, taip pat yra juodos spalvos. Pasipuošusi nukirstų galvų vėriniu, vienoje iš savo keturių rankų ji laiko kardą, o kitoje - nukirstą galvą. Kali, sanskrito kalba reiškia „Juoda“.

Legendoje apie pabaisą Minotaurą pasakojama apie Atėnų jaunuolius, kurie kaip duoklė buvo siunčiami Minotaurui. Jaunuoliai į mirtį buvo plukdomi laivais juodomis burėmis, kurios simbolizavo gedulą ir skausmą dėl pasmerktų jaunuolių.

Juoda spalva – tai prieštaravimų ir kontrastų rinkinys, kuriame dera paslaptis ir galia, elegancija ir maištas. Dažnai mūsų nuostatos apie juodą spalvą grindžiamos asmenine patirtimi arba įtvirtintais stereotipais. Juodi drabužiai ar makiažas neretai siejami su depresija, o juoda apranga – su snobizmu arba laidotuvėmis. Populiariojoje kultūroje juoda spalva taip pat dažnai asocijuojasi su neigiamais personažais: filmuose ir animacijoje „blogiukai“ dažniausiai vilki juodai.

Juoda spalva simbolizuoja paslaptį, nežinomybę ir mirtį, tačiau kartu ji gali sužadinti smalsumą, jaudulį, baimę arba tapti būdu išreikšti skausmą dėl netekties. Ji taip pat siejama su galia, autoritetu ir pagarba. Todėl juodai dažnai rengiasi teisėjai, advokatai, apsaugos darbuotojai – jų apranga pabrėžia profesionalumą ir autoritetą. Kita vertus, juoda spalva yra maišto simbolis – ją renkasi rokeriai, gotai, baikeriai ir kitos subkultūros, siekdamos išreikšti savo nepriklausomybę ir opoziciją visuomenės normoms.

Juoda spinduliuoja seksualumu, rafinuotumu ir elegancija. Norint atrodyti nepriekaištingai ir patraukliai, klasikinė „maža juoda suknelė“ ar kitokie juodi, kruopščiai pritaikyti drabužiai yra idealus pasirinkimas. Vis dėlto juoda spalva mus įpareigoja – drabužiai turi idealiai tikti, o ant jų neturėtų būti nė menkiausių dulkių, plaukų ar dėmių.

Būti nepriekaištingai apsirengusiam juodai – tai priešprieša lengvabūdiškumui. Juoda spalva byloja apie žmogaus patikimumą, santūrumą, išmanymą ir protokolo laikymąsi. Ji skelbia: „Aš esu solidus ir atsakingas.“

Femme fatale archetipas literatūroje ir mene yra neatsiejamas nuo juodos spalvos. Šios gundančios, klastingos ir nepriklausomos moterys dažniausiai vaizduojamos vilkinčios juodai. Ana Karenina, viena ryškiausių femme fatale personažų, taip pat yra susijusi su juodos spalvos simbolika. Levas Tolstojus apie ją rašė: „...ir juodos suknelės ant jos nesimatė, tai buvo tik rėmelis, ir buvo matoma tik ji, paprasta, natūrali, grakšti, ir kartu linksma bei gyva.“

Juoda spalva tapo išskirtinumo simboliu ir aukščiausios klasės mados namų – tokių kaip Chanel, Prada, Dior – pasirinkimu. Ji atspindi eleganciją, prabangą, statusą ir aukščiausią kokybę. Be to, juoda yra dažnai naudojama aukštųjų technologijų srityje, nes ji asocijuojasi su pažangumu, modernumu ir avangardu.

Juoda spalva suteikia emocinį saugumą, tarsi sukurdama nematomą apsauginį barjerą. Ji leidžia mums pasislėpti, kai jaučiamės pažeidžiami ar jautrūs, o praktiškai – maskuoja ir paslepia. Tačiau pernelyg dažnai naudojama juoda spalva gali sukelti izoliacijos jausmą. Ji gali mus atskirti nuo aplinkinių, sukurdama šaltumo, nepasiekiamumo ar atsiribojimo įspūdį.

Tačiau juoda spalva egzistuoja ne tik mūsų sąmonėje ar kultūroje – jos esmė glūdi ir pačioje gamtoje. Juoda spalva žavi ne tik mados pasaulyje, bet ir gamtos sukurtuose stebukluose – pusbrangiuose akmenyse. Obsidianas, susiformavęs iš greitai atvėsusios vulkaninės lavos, žavi savo stiklo spindesiu ir laikomas apsaugos akmeniu, padedančiu išlaisvinti vidinę įtampą. Oniksas, dar vienas juodas akmuo, senovėje buvo naudojamas stiprybei ir drąsai skatinti. Šie akmenys nuo senų laikų simbolizuoja vidinę galią, paslaptį ir apsaugą – savybes, kurios idealiai atspindi ir juodos spalvos vaidmenį žmogaus gyvenime. Šie mažyčiai juodos spalvos fragmentai gamtoje primena, kad tamsa gali būti jėgos, apsaugos ir išminties šaltinis.

Daugelyje istorinių įvykių juoda spalva buvo naudojama kaip galinga socialinė žinutė, perteikianti mirties, pamaldumo, valdžios troškimo ar revoliucijos simboliką.

1346 m. prasidėjusi pandemija, žinoma kaip Juodoji mirtis arba Juodasis maras, nusinešė daugiau gyvybių nei bet kuris kitas istorinis įvykis. Šis pavadinimas tiesiogiai susijęs su juoda spalva dėl ligos simptomų – maru užsikrėtusių žmonių odoje atsirasdavo pūlingos gangrenos žaizdos, kuriose dėl kraujotakos sutrikimų audiniai pajuoduodavo. Tuo laikotarpiu juoda spalva dominavo ir žmonių aprangoje, simbolizuodama atgailą bei moralinį nuolankumą. Žmonės tikėjo, kad ši baisi liga – Dievo bausmė už žmonijos nuodėmes. Juodoji mirtis, trukusi penkerius metus, uždėjo juodą ženklą žmonijos istorijoje – vien Europoje ji nusinešė daugiau nei 20 milijonų gyvybių.

XVI a. Europoje kilus religinei krizei, juoda spalva tapo dominuojančia aprangoje, nes simbolizavo pamaldumą, religinį susikaupimą ir net socialinį statusą – juodi rūbai buvo labai brangūs ir juos galėjo įsigyti tik turtingieji.

XVII a., tęsdamasis krizinis „tamsusis“ laikotarpis, Naujojoje Anglijoje įsigaliojo griežti aprangos įstatymai, reikalaujantys kuklumo ir santūrumo. Juodi drabužiai tapo šio laikotarpio standartiniu simboliu, pabrėžiančiu susilaikymą ir religinį nuolankumą.

Nors juoda spalva kaip gedulo simbolis buvo įtvirtinta dar 1488 m. Onos Bretonės, tikrasis gedinčios našlės įvaizdis išryškėjo 1765 m., kai Šventosios Romos imperijos imperatorė Marija Teresė, tapusi našle, puolė į gilų gedulą. Ji nusikirpo plaukus, namų sienas aptraukė juodu aksomu ir likusį gyvenimą nusprendė vilkėti vien juodus drabužius, taip amžiams įtvirtindama juodą kaip gedulo spalvą. Karalienės Viktorijos valdymo laikotarpiu juoda tapo ne tik našlės garderobo, bet ir elegantiškų vakarinių apdarų spalva, simbolizuojančia rafinuotumą ir manieringumą.

1919 m. Italijoje fašistų partijos nariai, vadinami Juodmarškiniais (angl. Blackshirts), pasirinko uniformą, kurioje dominavo juodi marškiniai vasarą ir juodi megztiniai žiemą. Ši apranga simbolizavo absoliučios valdžios siekį, dominavimą ir prievartą kaip priemonę politinėje kovoje. Uniformos tapo ne tik partijos narių atpažinimo ženklu, bet ir ideologijos simboliu, kurį buvo galima identifikuoti net už grupės ribų.

1961 m. filme „Pusryčiai pas Tifanį“ aktorė Audrey Hepburn įkūnijo Holę Golaitli, lengvabūdišką, glamūro trokštančią moterį. Šio personažo aprangoje dominavo juoda spalva, simbolizuojanti eleganciją, pasitikėjimą savimi, nepasiekiamumą ir nepriklausomybę. Holė buvo vyrų silpnybė – moteris, kuri žavėjo savo laisve ir atsisakymu įsipareigoti meilei. „Pusryčiai pas Tifanį“ įtvirtino juodą spalvą kaip nepriklausomos ir savimi pasitikinčios moters simbolį.

Juoda spalva yra kukli ir arogantiška vienu metu. Juoda yra vangi, patogi, bet tuo pat metu ir paslaptinga spalva. Jums reikia juodos, kad įgautumėte siluetą. Bet nepaisant visko, juoda tarsi skelbia – aš netrukdau tau, tad ir tu netrukdyk man.

Japonų dizaineris Yohli Yamamoto

‘‘

‘‘

Juoda yra rimties spalva, kuri neblaško dėmesio, yra pagarbi aplinkinių atžvilgiu. Gaila, kad ji apipinta tiek stereotipų.

Mados specialistas A. Remeika

1966 m. JAV įkurta „Juodųjų panterų“ organizacija, kovojusi už afroamerikiečių pilietines teises, pasirinko juodą beretę kaip savo išskirtinį simbolį. Juodoji beretė įkūnijo revoliucinę dvasią ir ryžtą, nes ją dėvėjo Lotynų Amerikos revoliucionierius Ernesto Che Guevara bei Prancūzijos Pasipriešinimo judėjimo (La Résistance) nariai, kovoję prieš nacistinės Vokietijos okupaciją Antrojo pasaulinio karo metu.

1994 m. birželį princesė Diana, pasirodžiusi viešumoje vilkėdama juodą prigludusią „keršto suknelę“, sulaukė milžiniško žiniasklaidos dėmesio. Tai įvyko po to, kai jos buvęs vyras, prisipažino buvęs neištikimas santuokoje. Juoda, elegantiška ir seksuali suknelė tapo stiprybės, orumo, pasitikėjimo savimi ir subtilaus keršto simboliu. Šios istorijos moralas – kai gyvenimas tave išbando, vilkėk juodą ir išlik nepriekaištinga.

2018 m. „Auksinių gaublių“ ceremonijoje juoda spalva tapo solidarumo simboliu, kai dalyviai vieningai vilkėjo juodai, siekdami atkreipti dėmesį į seksualinio priekabiavimo ir smurto problemas. Juoda apranga išreiškė jų stiprų palaikymą #MeToo judėjimui ir drąsų bei kovingą nusiteikimą susiklosčiusiai situacijai.

Juoda spalva aprangoje išlieka ne tik estetikos, bet ir simbolikos bei gilių reikšmių šaltiniu. Per istoriją ji nuolat transformavosi, tapdama galios, gedulo, paslaptingumo ir rafinuotumo simboliu. Psichologiškai ji leidžia pasislėpti nuo išorinio pasaulio, tuo pat metu išryškindama asmens stiprybę ir individualumą.

Estetikoje juoda yra nepamainoma spalva – jos universalumas suteikia galimybę derinti paprastumą su elegancija, o minimalizmą su išskirtinumu. Iš istorinių epochų iki šiuolaikinių mados podiumų, juoda spalva nuolat įrodo, kad ji yra daugiau nei spalva – tai pareiškimas, pasakojimas ir paslaptis viename.

Pasirinkdami juodą, mes pasirenkame aiškumą be triukšmo, stiprybę be perdėto demonstravimo, rafinuotumą, kuris gimsta iš paprastumo. Rinkitės juodą tada, kai norite perteikti vidinę ramybę, santūrią galią ar subtilų, tačiau nepaneigiamą išskirtinumą.